EILIUOTOS MINTYS
Karališko sosto spindesys ir galybė!!!
Valdovas didžiavosi savo didybe
Pataikūnai jam sakė: jo dėmesio visas pasaulis geis…
Buvo pamirštas užrašas ant žiedo – ,,viskas praeina ir tai praeis,,
Žmogus pats užsitraukia Dievo-Tėvo rūstybę,
o Motina-Visata baudžia už puikybę,
nes šiandieną šlovina-ryt nuteis…
Susigrąžinkime tikrąsias vertybes ir mūsų negąsdins užrašas
VISKAS PRAEINA IR TAI PRAEIS…
/Ginta Mačienė/
Tėve mūsų…meldėsi kadaise žmonės.
Tikėdami gyveno laisvai,
Arė, sėjo, ganė
Vyrai, moterys, vaikai.
Tėve mūsų…prisimenam dabar retai,
Tik, kai reikia labai:…
Kai Vargas ant kupros užsėdęs mūsų duoną ėda,
Kai Kaulėtoji siunčia mums savo sesę Bėdą.
Auksinis pinigas užvaldė sielas,
Vertybes savo platina visiems,
Išpuikę žmonės pamiršo sėti žemę mielą…
Bet Žemė nepamiršo jų… prikėlė savo sesę, Tyrą Sielą, grūdo sėjai…
Tėve mūsų… neužmiršome tavęs,
Kuris esi danguje, tikime sava ateitimi…
Tėve mūsų, tardami kasdien
Auštant sėsim grūdą, laistysime Sąžine ir Gerom mintim, vydami Mirties šešėlio Klastos vėją šalin…
Tėve mūsų….tu mumyse, mes su tavim.
Pamišę žmonės eis Mirties Klastos slėnin.
Rasos prikeltas grūdas ves tavo karalystės namų link:
Juose rusena Sąžinės židinys, juose kvepia Gerumo duona…pagardinta Gražiom mintim…
Žinau, Tikiu, Skelbiu ir tvirtinu Visatos vardu.
Nuo Sąžinės šilumos vargai ištirpo,
Nuo Gerumo duonos Kaulėtoji paspringo,
Gražios mintys uždarė Visatos duris Klastos vėjo gūsiui…
Tikiu ir Tvirtinu kasdien – Tėve mūsų.
/Ginta Mačienė/
POKALBIS SU ANGELU
Girdžiu: eime…?
Atsakau: pabūkime minčių sode…
Sakai: skrendame Visatos svaigulin…
Atsakau: pažadinkime sielą Kūrėjo šalin.
Girdžiu: kalbėk!
Atsakau: paklausykime žvaigdžių šnaresio,
pajuskime amžinybės gilumą,
išgirskime vėjo maldą,
Žemės šilumą, daigo gimimą…
Klausia: kas tu?
Atsakau: Laikas mano buveinė,
esu jo rodyklė,
dabar judu,
ateis laikas – sustosiu.
Namais taps Visatos jūra,
o aš Būties švyturiu…
/Ginta Mačienė/
