Posts Tagged Realios situacijos

ISTORIJOS

MINTIS, SUKURTI ŠĮ SKYRELĮ GIMĖ, NORINT SKAITYTOJĄ SUPAŽINDINTI SU ĮVAIRIAUSIOMIS GYVENIMIŠKOMIS SITUACIJOMIS, SU KURIOMIS SUSIDURIU IR SUSIDŪRIAU EIDAMA SAVO GYVENIMO KELIU, TAI TARSI KELIAUTOJO IR STEBĖTOJO UŽRAŠAI. GAL KAS PERSKAITĘS VIENĄ AR KITĄ EPIZODĄ – GAUS ATSAKYMĄ SAVOJOJE SUDĖTINGOJE AR PANAŠIOJE GYVENIMIŠKOJE SITUACIJOJE.

    SITUACIJA : Taip jau nutiko, kad vasarą benaršydama interneto tinkle, pakliuvau į vieno internetinio žurnalo svetainę, ten buvo diskutuojama apie burtus, būrėjus ir t.t. Skaitau ir savo akimis netikiu – matau savo pavardę ir vardą, bet toliau…sužinau ko dar net neįtariau, kad gyvenu Klaipėdoje, tik vasarą atvažinėju į Panevėžį, kad gyvenu tokioje gatvėje, kurioje net niekada negyvenau ir …t.t. Gal pusdienį vaikščiojau ,,nukritusiu žandikauliu” iš nuostabos ir situacijos debilumo. Kitas gal būtų sielojasis ar įsižeidęs, bet po situacijos analizės supratau : 1. Komentaruose labai aktyviai dalyvauja tie, kas niekada neišdrįs pasakyti į akis, 2. Puiki vieta pasireikšti, kam be galo didelį malonumą suteikia ,,spjaudytis’ ir nesvarbu ant ko, nes nuo to tas nelabai laimingas ir savimi nepasitikintis žmogus, tiesiog pasijunta stipresnis ir gal būt laimingesnis, 3. yra kategorija taip vadinamų ,, šūdo patrankų,, , kurie sovietmečių buvo labai parankūs saugumui, o kadangi esu tremtinių anūkė ir nuo kūdikystės girdėdavau apie skundikus , kurie net prasigyveno iš to ,,verslo”, tai tiesiog viskas atsistojo į savo vietas: naudingi komentarai – aišku kam…, o tie žmonės, kurie taip neatsakingai elgiasi, tiesiog pamiršo III – Niutono dėsnį arba jo tiesiog nesimokė.. Galima viską įvynioti į mistikos popierėlį, bet aš esu technokratišką ir viską stengiuosi paaiškinti fizikiniais dėsniais, o kvantinės mechanikos skyrius tapo pats mėgstamiausias mano nūdienoje, nes ten yra visi atsakymai ir tiesiogiai susišaukia su okultizmo teorijomis. Tai gi grįžtant prie tų, kurie pamiršo fizikinius dėsnius – atsakymas toks : JIE DABAR, JUOS PASKUI…nes tie, kas mato tik kitų trūkumus ar ydas, tiesiog tai žmonės bijantys savęs, savo ydų ir kitą apdergę, jaučiasi švaresni. Kai kas sako: mes už teisybę, bet kiekvieno teisybė sava – vilko sava, zuikučio sava, vieversio irgi sava…PATARIMAS : susidūrėte su marazmu – apeikite jį lanku, jei, tai nežeidžia jūsų teisų [nes yra dar teisinė kalba], bet jokiu būdu nesisielokite ir nesivelkite į,, šūdo gniūščių” karą, nes ginasi tik kaltas, o nekaltas arba eina toliau savo keliu, tuščiai neeikvodamas jėgų, arba pasitelkia civilinę teisę, nes gyvename ne akmens amžiuje…O vis tik, tiek puikių dalykų yra, ir tiek galima nuveikti, kad geriau vadovautis sena patarle : ŠUNYS LOJA, KARAVANAS EINA.

    1. KOMENTARŲ FENOMENAS

Įprastu reiškiniu tapo skaityti internete spaudą, o po straipsniais esantys komentarai, tai savotiškas skaitytojo intelekto ir kultūros veidrodis… Gražus sumanymas po truputi virsta visuotine kompleksuotų bei žmonių, turinčių psichologinių problemų TRIBŪNA… Dažniausiai juose atsispindi ne skaitytojo nuomonė viena ar kita tema, bet asmeniškų antipatijų bei psichologinio teroro išraiškos vieta… Daug gilintis nereikia, kad suvokti, jog žmonės, kurie rašo necenzūrinius ar pašiepiančius komentarus, tai psichologinių problemų turintys asmenys, jie nedrįsta kalbėti atvirai, į gyvenimą žiūri ,, pro rakto skylutę,, ir kaip šūdo patrankos visus pila fekalijomis, kurios trykšte trykšta iš jų antiintelekto ,, dėžutės,, …

    Štai rašoma apie žmogaus bėdą ar ligą- o komentarai tokie, kad sveiku protu nesuvokiama ar iš tiesu tai žmogus rašo…ar tik jo iškamša, net ir savo adresu esu daug visokių špėtnybių radusi…atrodo, kad nėra nei ką dalintis su komentatoriumi, nei bendro ką turi ir tenka suvokti skaudžią tiesą, kad jeigu ką kuri, ar ką nuveiki, tai sulauki ne analizės, o pamazgų fejerverko….KYLA KLAUSIMAS KODĖL, o gi mielieji todėl, kad loja tie kas nieko neveikia, pamazgomis pila tie, kas yra gyvenimo nuosėdos, tad, jeigu jums tektų paskaityti apie save ar savo artimuosius bjaurių atsiliepimų apie jūsų kūrybą ar mintis, tai žinokite: ŠIS LAIKMETIS PASIŽYMI NEŽABOTA INTERNETINE KOMENTARŲ AGRESIJA IR PSICHOLOGINIU TERORU… kol kas patarimas yra vienas: nekreipkite dėmesio, kol atsiras sveiko proto teisininkas , kuris įstatymine baze sukurs šito purvo duobės kontrolę….STIPRYBĖS VISIEMS/2010-02-14/

JEIGU…

    1. Jeigu jus įžeidė ar apšmeižė žmogus, kurį įsileidote , kaip draugą į savo gyvenimą ir į savo namus, atskleidėte jam savo širdį, patikėjote jam savo paslaptis, kai jis prašė, stengėtės jam nuoširdžiai padėti….- nesisielokite, tai praeis, o vietoje sielos randų jums liks  jūsų gyvenimo patyrimas, nes juk ,, kas mūsų nesužlugdo, mus daro stipresniais,,
    1. Ir ne jūsų problema tas šmeižtas ir išdavystė, tai išdaviko problema , kuris dėl savo savanaudiškumo prie jūsų prislinko norėdamas pasinaudoti gal jūsų žiniomis ir jūsų gerumu, o dėl savo sielos aklumo tenkina tik savo įgeidžius, nes dėl dvasios degradacijos, tiesiog tokiems žmonėms neduota turėti to, kas vadinama ,, AMŽINOMIS VERTYBĖMIS,,
    1. Nesisielokite, viltis tik ta, kad tokio tipo žmonės anatomiškai nepajėgūs tiek privalgyti, kad apdergtu visus ir visai smagu tampa, kad tikrai nepajėgūs apdergti viso pasaulio.
    1. Nuo tokių ,,draugų,, nusisukite išdidžiai, neatsakykite tuo pačiu, nes energetiniai vampyrai tik to ir trokšta, neduokite jiems agresijos peno ir jie patys savo dergalais pasprings…Aišku tam reiks laiko, bet juk viskas ir visa yra laikina – amžinos tik dvasinės vertybės ir pasistenkite daugiau niekada tuo [ ta ] draugu [ e ] nepasitikėti, nepatikėti jos[jo] nuoširdumu , nes vienkartinio melo ar vienkartinės išdavystės nebūna, jai būdinga kartotis.., gal tik subtilesne išraiška, o liaudyje apie tai sakoma: ,,nelipk ant to paties grėblio antrą kartą,, – jeigu jau užlipsite, tegul tai būna kitas ,,grėblis,, – bent jau patyrimą kitokį turėsite ir tai gerai…

TIEMS, KAM ATRODO, JOG TURI NEGYJANČIŲ SIELOS ŽAIZDŲ
Paskutiniu metu tampa madinga rašyti, kalbėti apie suaugusių ,,VAIKYSTĖS ŽAIZDŲ,, sindromą, kurį pavadinčiau ,,išlepęs egoizmas,, Keista , kad apie ta diskutuoja suaugę ir gana brandūs žmonės, virtuali erdvė patapo visuotiniu psichologiniu SOS…Man keistai atrodo šis reiškinys, nes esu giliai įsitikinusi, kad tik sunkumai formuoja ir užgrūdina asmenybes, o ,,raudonais ir barchatiniais takeliais,, vaikšto vien ,,auksinis jaunimėlis,, bei visiški egoistai, kurių gyvenimo ir egzistencijos suvokimas yra vartotojiškas MANO DIDYSIS AŠ poreikiai…tik tas, kas niekam neįrodinėja savo pranašumo ir neturi poreikio tai daryti ir yra pranaši ASMENYBĖ ir tik tas, kas savo poreikius sugeba tenkinti savo darbu ir gabumais vadinamas SAVIRAELIZAVUSIA SAVE ASMENYBE…..
Na, o vaikystė buvo pas visus, ir diržo buvo, ir nuoskaudų, nepaisant to mūsų visuomenė vis tik turi daug menininkų, mokslininkų, gydytojų ir šiaip gerų, pareigingų, nuoširdžių žmonių….
Išvada: vieni gyvena vien nuoskaudų ,,išmatų,, mintimis ir tai jiems malonu, o kiti, nors ir susidūrę su blogiu, stengiasi gyventi šviesoje, ištrindami iš atminties patirtą blogį, kaip nereikalingą balastą, o skaudžias patirtis išanalizavę savo atmintyje palieka tik patirtį, kaip panašios situacijos išvengti.
– GYVENIMAS GRAŽUS IR PAPRASTAS – o raktas į tai vadinamas PAREIGA, na , o tie kas bandys GRAŽAUS GYVENIMO spyną atrakinti raktu, kurio pavadinimas TEISĖS – vargu ar tos durys atsirakins…Galima tęsti šią temą iki begalybės…., kad galima iškirsti kitas duris arba kita spyną uždėti [ pasaulis turi revoliucijų ir karų praktiką ] bet visa tai yra tik demagogija…

MISTINĖ ISTORIJA

ŽODŽIO STRĖLĖ

/ autorinė kūryba/

 

Agnė stovėjo prie klinikos lango ir nekantriai stebėjo aikštelę, kur pirmyn atgal zujo mašinos, bet vis nebuvo tos, kurios ji laukė…..Tadas dar nebuvo grįžęs iš naktinio budėjimo, o jai skubiai paskambino gydytoja, kad atvyktu tyrimui echoskopu, tai pirmas ,,pasimatymas,, su jų būsimu kūdikiu, ji buvo įsitikinus, kad tai labai jiems abiems svarbu, bet Tado nėra, o telefonas neatsako, ji nekantriai virpančiomis rankomis ,,sumaigė,, žinutę, kad skubiai paskambintu…..

– užeikite, – išgirdo Agnė gydytojos balsą

– aš vyro laukiu, jis tuoj…..

– dabar jūsų eilė, netrukdykite kitų laukiančių – išgirdo ji griežtą balsą…

Agnei akys aptemo nuo nesuvaldomo pykčio, kaip jis taip galėjo pasielgti, visur vėluoja, viską pamiršta…..Gydytojos balsas skambėjo kažkur šalia, lyg per miglą suvokė kas jai buvo sakoma, tik lauke, turėdama rankoje tą lauktą nuotrauką, ji atsitokėjo…., kad reikia eiti namo.

Vis dar jausdama beviltiškumą ir tuštumą širdyje, o viduje skambantis klausimas: kodėl Tadas neatėjo…..

Agnė susirado durų raktus ir berakindama duris išgirdo Tado linksmą balsą, su kažkuo jis smagiai šnekučiavosi. Neviltis ir pyktis užplūdo ją vienu sykiu, jai pasirodė, kad tuoj jį užvirs, kaip virdulys ,kaip jis drįso ignoruoti šią dieną, kuomet buvo pirmas ,,pasimatymas,, su jų mažyliu….

– Jeigu tau niekas nesakė, tai žinok, esi debilas, savimyla, kurčias ir aklas….- išrėkė ji su tokiu įtūžiu,įlėkusi į kambarį, kad net langai sudrebėjo….

– Agne, kas tau dabar? Prieš valandą grįžau iš darbo, buvau duše, kodėl aš debilas????

Tadas visada būdavo ramus ir mąstantis  tad jo nuostaba Agnę privertė atsitokėti…Ji tik burbtelėjo:

– tu pražiopsojai mūsų vaiką, ši ryt buvo echoskopas, o iki tavęs, kaip iki popiežiaus neprisiskambinsi…

Tadas , kaip meškinas apkabino Agnę, priglaudė:

– nusiramink, tai atsitiktinumas, kad taip nutiko, juk negali žmogus maudytis su telefonu rankoje…

Agnė prunkštelėjo, nes tikrai tai būtų absurdas ir jai iš karto pasidarė vėl saugu ir ramu….Kūdikio laukimas ėjo sklandžiai, tad atėjus laikui abu susiruošė į lemiamą įvykį gimdymo namuose…

Agnė jautėsi silpna, bet laiminga, kūdikis gimė gana sklandžiai, berniukas gimė didelis ir ramus…..net per daug ramus….

– reiks papildomu tyrimu, jūsų vaikas mažai reaguoja į šviesą ir garsą…- ištarė jos palatos gydytoja, stengdamasi nežiūrėti į akis…

Abiems jauniems tėvams žemė po kojomis prasivėrė….kodėl jiems, kas jų vaikui…?????

Smaugiama ašarų Agnė paskambino mamai, sunkiai rišdama žodžius pasakė siaubingą žinią.

– Susiimk, tai ne vaiko mirtis, ko čia išskydai…

Jos mama visada buvo šalto proto, jai kartais  atrodydavo, kad ji plieninė, kaip kompiuteris, daug analizės, mažai jausmų…., bet dabar tas šaltas tvirtumas it pamatas po kojomis jai buvo labai reikalingas….

– Aš turiu čia vieną pažįstamą, tuoj paskambinsiu, sako padeda, rasti žmones, padeda pamatyti, tai ko paprasta akis nemato. Lauk. Paskambinsiu tau, kai ką sužinosiu.

Agnei iš nevilties ūžė galvoje, lyg automatas dėliojo vaikelio rūbelius, šiadiena juos išleidžia namo, ją smaugė nežinia ir baimė.

Jauna šeima grįžo namo, viskas buvo paruošta, Tadas nei dulkelės niekur nepaliko, viskas spindėjo, tik jų akyse matėsi nebylus klausimas, žiurint į kūdikį, o jis atrodė ramus, patenkintas, susitelkęs į savo kumštukus, lyg daugiau nieko neegzistuotu….

Skambutis į duris abu juos lyg iš miego pažadino

– Na ir reikaliukai, – ištarė mama, vos pro duris įėjusi

– pasakok kas nutiko, kai buvai trečią ar ketvirtą nėštumo mėnesį?

– tai, kad nieko,nieko tokio, nesirgau, neužsigavau – pralemeno Agnė

– tai pati gal ką užgavai? Matantysis sakė, kad tu kažką prakeikei,kas susietas krauju, o krito tavo vaikui, prisimink kam ką palinkėjai…kokį Tado giminaitį gal apiburnojai? Aš tave žinau, esi cholerikė….

Agnei šiurpai nuėjo per nugarą, ji nėra ta, kuriai kitų gyvenimai ar veiksmai rūpėtų, jai svarbūs tik savi…..O , dieve, ji lyg per miglą prisiminė savo išlietą įtūžį Tadui, jos linkėti žodžiai vėl suskambėjo ausyse: savimyla, kurčias, aklas…..!!!!

– prisidirbai mergužėle,- ištarė mama –na, nieko, tas Matantysis sakė, kad viskas yra pataisoma….meilė ir pagarba tarp jūsų , jums turi sugrąžinti vaiko ir regėjimą, ir klausą, juk gydytojai nerado jokios patologijos, sakė laukti, o ir Matantysis sakė, kad vaikas pats turi panorėti girdėti ir matyti…tik judviejų šilti jausmai ir pagarba vienas kitam sugrąžins vaiko norą būti su jumis…

Tadas Agnės nekaltino, nes ją labai mylėjo, o ir ji suprato savo klaidą, kurios prisiekė niekada nekartoti… jie abu pasijuto lyg du stulpai iškėlę šviesulį – savo kūdikį, kaip laimės žiburį…Pro miegus jų vaikelis taip gudriai šyptelėjo, kad abu net nusijuokė…

Švenčiant sūnaus pusmečio sukaktį Agnė išgirdo: mama….- ištiestos rankutės prašėsi paimti…Agnė pradžioje net nesureagavo, tik Tadas sušuko:

– Agne, jis kalba….

– na, sekanti bus mergaite, – šyptelėjo Agnės mama,

yra sakoma: ką vaikas pirmą pašauks, tos lyties sekantis gims….

 

MISTINĖ ISTORIJA

STEFUTĖ

/ autorinė kūryba/

 

 

Visi seno daugiabučio namo gyventojai pažinojo siuvėją Stefutę , kam tik kokį seną ar naują rūbą reikdavo pataisyti, visi kreipdavosi pas ją. Vieni pas ją eidavo dėl taupumo, kiti dėl noro turėti išskirtinį rūbą. Kiekvienas dygsnis jos pasiūto drabužio dvelkė šiluma, gerumu ir buvo be galo dailiai pasiūti, pati Stefutė atrodė kaip porcelianinė statulėlė : rūbeliai paprasti, dailūs ir tvarkingi, atrodė lyg nulieti. Gyveno ji su vyru jau trisdešimtus metus seno planavimo pusantriniame būtelyje, su tokiais pat senais baldais, kaip ir jie abu. Gaila jai buvo skirtis su jai duota pasogine komoda, apvaliu stalu, su kėdėmis, kurie buvo jos amžinatilsi kaimo felčerės mamutės užgyventi, taip pat jai gaila buvo išmesti dviejų senų lovų, kurias vyras nupirko, kai juodu susituokė – tvirtos, ąžuolinės su paraižytais ornamentais galuose…..

Stefutė ramiai žvelgė į tą savo aplinką su siuviniu rankose ir vis klausėsi ar nesigirdi Pranuko žingsniai, o jo žingsniai namo paskutiniu metu būdavo arba ,,dainingi ,, arba iš vis jų nesigirdėdavo, tik kaimynai perspėdavo, kad Pranukas guli prigulęs kieme ant suoliuko. Geras jis jai buvo, bet jaunystėje neturėjo valios atsisakyti alaus stiklo – o po kurio laiko ir dviejų, ir trijų ,,bambalių,,…kaimynai jį pravardžiuodavo direktoriumi, nes į darbą eidavo kostiumu pasirėdęs, nors dirbo elektriku. Visi jį vadino auksinių rankų meistru : kam televizorių, kam šaldytuvą, o kam radiją pataiso, o kam ir akordioną… Stefutė džiaugėsi savo vyro nagingumu, tik , kad dauguma vietoje pinigėlių, Pranukui stikliuką įpila, jiems gal taip pigiau būdavo, o Pranukas nedrįsdavo pradžioje paprašyti pinigų šeimai parnešti , o vėliau jau ir nebenorėjo, jam buvo gerai, kad ,,įpila,,

– Stefa! – kaimynės Kazės riksmas pažadino ją iš apmąstymų….- eik pasiimk savo ,,ministrą” guli prie namu gėlyne,- išgirdo Stefutė pro virtuvės atvirą langą, nes gyveno pirmame aukšte…Padėjo ji siuvinį ir pasiėmusi raktus išėjo Pranuko žvalgytis, kur ten jis ,lyg jurginas, tyso gėlyne. Juk ji pati tą gėlyną ir puoselėja, kad akys džiūgautu einant namo.

– Pranuk, vėl tu girtas, juk davei žodį, kad nebegersi, ar pameni ką tau gydytojas sakė….- su skaudama širdimi keldama Pranuka, tarstelėjo Stefutė.

– atttleiiiisk, taiiip jau nutikkkko…., kai numirrrrrsiu tau palengvėėėėėėėės,- vos apvertė liežuvį Pranelis besistengdamas pakilti iš supurentos žemės kur gražiai raudonavo begonijos.

Tų pačių metų rudenį, Stefutė rado savo Pranelį gulinti ant suoliuko šalia namų jau atvėsusį. Palydėjo jį kaimynai su Stefute į paskutinę kelionę, palinkėjo amžinatilsio ir išsiskirstė kas sau… Liko Stefutė su savo mintimis ir darbais savo būtelyje. Kai ateidavo vakaras, vis žvalgėsi ar nepareina Pranukas, įtempusi ausis klausėsi , o gal Kazė šūktels, kad Pranukas guli šalia namų….? Vieną pavakarę nuėjo Stefutė į parduotuvę duonukės ir pieno. Beeidama pro alkoholio dėžes jos akys tiesiog įsikibo į alaus butelį, atrodo, kad butelys pats prašėsi paimamas į pirkinių krepšį. Stefutė lyg užhipnotizuota ištiesė ranką, paėmė tamsaus alus butelį, kokį mėgo Pranelis, įsidėjo į krepšį…

Ryte suskambo skambutis prie durų, Stefutė su skaudama galva sunkiai pakilo, atvėrė duris….

– Sveika , kaimyne, lyg orkestras šuktelėjo Kazė. Na gal nelabai sveika, kas tau dabar, ko akys raudonos?- sutarškėjo įeidama kaimynė į virtuvę ir net aiktelėjo : ant stalo stovėjo tuščias butelys ir stiklinė…

– tai va, vakar Pranelis buvo…..- numykė Stefutė.

– tau kas dabar, protelis gal pasimaišė? Juk jis miręs, tu ką , Stefut? !!!

– suprantu, bet jis nori, jis prašo….

– eik tu , brangioji, gal pas kunigą ar pas kokį žiniuonį, čia jau negeri dalykai dedasi, jis gi ir tave pasiims, arba pati prasigersi…

– suprantu, man ta bjaurastis tokia neskani, bet va Pranukas nori…- lyg užsikirtusi plokštelė vis kartojo Stefutė, o jos akys žiūrėjo lyg į nieką …

Na nieko nebus, renkis, einam, aš turiu pažįstamą, gal jis tau padės. Sunkiai Stefutė pakilo, sunkiai raktus surado, kaimynei trūko kantrybė, pagriebė raktus, ir išsitempė Stefutę.

Stefutei atrodė, kad autobusu važiavo amžinybe, net nesuprato į kokį miesto galą vyksta, kol pajuto Kazės niuksą į šoną – lipam, mūsų stotelė!

Priėjo prie medinio namo, su mediniais varteliais, Kazė juos stumtelėjo, stumtelėjo Stefutę, be žodžių pabeldė į medines duris, po sekundės jos prasivėrė, Stefutė pamatė žilą vyrą, kuris galvos mostu pakvietė jas trobos vidun.

– Kas per bėdos,- paklausė jis.

– Didelės bėdos pradžia, – Kaip visada išpoškino Kazė ir papasakojo apie Stefutę , ir apie tai kokią ją šiandien rado…

– Melstis moki? – paklausė žilasis.

– Moku, kaip nemokėsi,- tarstelėjo Stefutė.

– Prisimink kas yra septynios mirtinos nuodėmės, o kai prisiminsi, melskis, kad tave nuo vyro žemiškų ydų kūno viešpats apsaugotu, begalinis atlaidumas kartais irgi gimdo nuodėmes, eik ir pagalvok…!

Kazė stumtelėjo vėl ją durų link, o kai užsivėrė varteliai, Stefutė lyg iš sapno nubudo. Akyse nušvito, saulutę pamatė, įkvėpė gaivaus šalto oro ir tarstelėjo:

– Ačiū tau Kaze, supratau, kad reikia eiti dirbti, daug darbo turiu, supratau apie pagundas, – tarstelėjo Stefutė prislopusiu balsu, lyg iš ligos busdama… Ir abi moteriškės, kiekviena galvodama apie savas pagundas, pasuko susikibę namų link…

 

MISTINĖ ISTORIJA

ŠARKA – VAGILĖ

/autorinė kūryba/

– Sveika, pelene!Šimtas metų nesimatėm, einam kavos. Štai ,žiūrėk, tušti staliukai…., – išpyškino Loreta, savo greitakalbe, sutiktai buvusiai bendradarbei Astai. Kaip neužkalbinsi,kai tokia pilka pelytė buvo, o va, dabar kaip modelis iškėlus galvą eina, su pavydu pagalvojo Loreta, kaip čia jai taip pasisekė ?

– sveika, prisėskime, bet tik trumpam, nes Domas, mano vyras laukia, žadėjome kartu į kiną nueiti.

– na tu ir varai, per metus spėjai ir sušvytėti, ir ištekėti, o pamenu, nelabai į tave nei kolegos, nei klubo bernai mažai žvalgėsi…

– gal ne ten ieškojau, – kukliai tarstelėjo Asta,- tai ir nematė nei manęs, nei aš nemačiau..

– na gi pasipasakok, kokie aitvarai tau ta dovaną atnešė, kur jį sutikai, kaip čia tu pati taip pražydai, lyg modelis konkurse ????

– tai, kad nėra ką čia pasakoti, tiesiog pakliuvau pas tokį…tokį.., na nežinau kaip jį pavadinti, jis mato žmones , mato teisingus veiksmus, bet mato ir klaidas, ir suktybes… štai aš ir išdrįsau pas jį nueiti… tai jis man ir išklojo viską ką taip ar ne taip darau, kodėl negaliu ištekėti ir kodėl prie manęs vis nevykėliai gretinasi…

– na,na, kodėl gi? Tuoj sprogsiu iš nekantrumo, pasakok greičiau, taip jau ir išklojo..patikėk, pasijutau lyg nuoga, nieko daug nepasakosiu, gali pati nueiti, o man pasakė: ,,eik , pažiūrėk į Saulę, nueik pas stilistą,o ne draugių klausyk ir nesitikėk ištekėti už to, kuriam amžinai ant moters peties ,,paverkti” reikia…. kalbėk tik su tuo, šalia kurio pasijausi saugi, globojama tu ji tuoj sutiksi….,,Aš jau eisiu, nes pavėluosime į kiną, va, jeigu nori, imk to matančio žmonių gyvenimą telefoną.

– Ką žinai, gal nueisiu,- paskubom burbtelėjo Loreta, dėdama į rankinę kavinės šaukštelį,- Iki , gal dar pasimatysime

Asta pakilusi , kaip drugelis nuplazdėjo gatvele, ji pastebėjo kur dingo šaukštelis, nes žinojo Loretos ydą imti bet ką, nesvarbu ar tušinis, ar pieštukas, ar šiaip kokia smulkmena, ji viska grūdosi sau į rankinę, kišenes, o pagauta už rankos nusijuokdavo tardama,- oi užsimiršau…netyčia…nieko tokio….

Grįžusi į darbą, Loreta ilgai žiūrėjo pro langą, nes dienos įspūdis, sutikus Astą, jai vis nedavė ramybės,- kaip čia taip gali būti, tokia pilka pelytė, o va, kaip spindi ir žydi…. reikia ir man ten nueiti, nes jau senokai jaučiuosi lyg musė iš gyvenimo barščių išmesta.

Tas kasdienis vienišumas ją labai slėgė, o buvę draugai savotiškai šalinosi, tai laiko neturi, tai išvykę, net į kavinę nėra su kuo nueiti…Taip bemąstydama, Loreta surinko ant lapelio nurodyta numeri, atsiliepė sodrus, bet tylus balsas, sutarė susitikimo laiką…, Loreta apėmė kažkoks nerimas…

– ai, ko čia aš, nueisiu, pasiklausysiu pasakaičių, nors laiką praleisiu….- pati sau tarė ir pagriebusi rankinę išlėkė į gatvę, pasuko senamiesčio link, nurodytu adresu.

Nurodyta vieta buvo tarp senu namų, kur buvo visa eilė siuvyklėlių, batų taisyklų, o jai reikalingas adresas buvo su dideliu užrašu: ,,Laikrodžių taisykla”. Loreta virstelėjo duris, ant kurių buvo varinis skambutis, pranešantis apie lankytojus…jos akys susitiko su akiniuota esybe, kuri buvo palinkusi prie laikrodžio mechanizmo

– tau ko? – paklausė esybė

– net nežinau, man čia davė ,,matančio,, kontaktus, gal ne čia pakliuvau?

– pakliuvai, tai eik,- ir mostelėjo galva į duris už sunkio žalios portjeros…

Loreta nuėjo nurodyta kryptimi, pravėrusi duris ji išvydo mažą kambarėlį, lyg pasakų lėlių namelį, sienos buvo nukabinėtos tiksinčiais laikrodžiais, o ant miniatiūrinio stalelio stovėjo vaza su sausomis šakomis, ant kurių Loreta pamatė daugybę stiklinių paukščiukų, jie buvo mažyčiai ir įvairių spalvų. Ji priėjo arčiau ir nesusivaldė, paėmė vieną ir įsidėjo į rankinę.

– Jūs pas mane, – krūptelėjo Loreta iš netikėtumo išgirdusi balsą visai šalia

– na, taip, atrodo…man čia davė adresą tokia mano draugė…..,- lemeno Loreta

– ateik rytoj, nes tik tada suprasi ko buvai atėjusi,- pasakė aksominiu švarku vilkintis vyras, nuo kurio dvelkė kažkokiu skvarbumu, net šiurpas Loretą nupurtė…,- kažkoks kvailys,be reikalo laiką sugaišau – pagalvojo išeidama.

Parėjusi į namus, numetė savo paltą, rankinę koridoriuje, nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos, bet persigalvojusi pasuko į kambarį ir lyg po darbų statybose pajutusi staigų nuovargį, ji atsigulė ir kaip mat užmigo… Naktį Loreta pašoko nuo klaikaus sapno: šimtai stiklinių paukščių ją puolė, bet tokie dideli, kaip dinozaurai ir kur besislėptų, visur jie ją pasiekia, pilnas kambarys ir pro duris bei langus vis dar daugiau veržėsi”

Nubudo visa šlapia nuo prakaito:

– kas man dabar, tikriausiai pervargau,- tarė pati sau Loreta ir žvilgtelėjo į laikrodį, jis rodė šeštą ryto… – reikia keltis, nusiprausti ir į darbą, – nusprendė Loreta.

Rytas buvo giedras, nors oras vėsus, bet maloniai gaivino, tad Loreta nusprendė į darbą eiti per medžiais apaugusį skverą ir vos kelis žingsnius žengusi išgirdo keistą šnaresį , pakėlusi akis pamatė mažų paukščiukų būrį jai virš galvos, jie ją puldinėjo lyg varną,gindami savo jauniklius. Loretai pasirodė, kad ji eina iš proto: paukščiai sapne naktį, dabar gatvėje, bet juk tai ne sapnas…ji taip susinervino, kad nejučia įkišo ranką rankinėn ieškodama cigarečių, tik jos jai leisdavo aprimti, o ištraukusi ranką iš rankinės ji pamatė saujoje stiklinį paukščiuką…Šviesos greičiu pralėkė jai vakarykščiai įvykiai: sutikta Asta, numeris, senamiestis, laikrodininkas ir vaza su stikliniais paukščiukais, ir, o Dieve, tas vyras, jo žodžiai : ateisi ryt….

Loretą išpylė šaltas prakaitas, ji suprato ką jis norėjo pasakyti, o jis suprato ko ji atėjo, tai jai atsakymas kodėl ji viena, kodėl draugai šalinasi, vis tas nekaltas vagiliavimas į kurį ji net nekreipė dėmesio…ir ji , pasukusi, senamiesčio link , pasileido lėkti į tą gatvelę, kur vakar buvo…Nors ankstyvas rytas, bet durys su skambučiu nebuvo užrakintos, ji jas lengvai stumtelėjo ir jau nieko nei dairydamasi, nei klausdama įlėkė į tą kambarėlį, patupdė paukščiuką į vietą….

– na, tai supratai, kodėl viena, ar supratai, kad vogime nėra smulkmenų, – išgirdo ji tą patį sodrų, bet tylų balsą, esi labai geros širdies, bet tas tavo nesivaldymas paimti bet kokią smulkmeną nuo tavęs atgraso visus, Štai ir turėjau imtis veiksmų, kad tą suprastumei. Gražink visus tuos daikčiukus į vietą, atiduok viską tiems iš ko paėmei- šyptelėjo jis braukdamas per savo aksominio švarko rankovę.

– supratau, mane ir mama perspėdavo, bet vis kažkaip pro ausis praeidavo…. Ačiū jums už tai, kad leidote pajusti, suprasti…

– eik su Dievu, turi daug dorybių, bet ta smulkmena tave vedė į apkalbas ir vienatvę. GYVENK.

Loreta išėjo į gatvelę su tokiu palengvėjimu, kad jai norėjosi apkabinti kiekvieną praeivį… Paėmusi telefoną, ji išsiuntė Astai žinutę: ,,ačiū tau, būk laiminga”

MISTINĖ ISTORIJA

PAMOKA

/autorinė kūryba/

Ruduo….,skaisti Saulė plieskia į akis….., auksinių lapų jūra šnara po kojomis….., Astos kojos smego į tą jūrą…,lapai švelniai glostė kojas, kažką kuždėdami nesuprantama bet raminančia melodija. Astai toje lapų jūroje norėjosi paskęsti, prasmegti. Kūnas sunkus, širdis kraujuojanti, galvoje tuščia, o toje tuštumoje aidu skamba žodžiai: ,, aš išeinu, nepyk,,

-Labas! Kažkas linksmai stuktelėjo per petį, Asta krūpteli, ilgai koncentruoja žvilgsnį, kol galu gale atpažįsta savo gerą draugę.

  • Jurgita! Tu mane nugąsdinai, kaip visada esi kaip viesulas…., sumurmėjo Asta.

  • Ko tokia , lyg žemę pardavus, kas nutiko? Ką praleidau…? Juk vakar spindėjai…Kas tau? Nelaimė, apvogė, tfu – tfu – tfu, gal mirė kas ?

  • Nežinau ką atsakyti, gal tikrai apvogė. Tomas išėjo ….Manau, kad neištversiu, širdis plyšta, juk dar vakar tiek planų buvo: butas, vaikas, verslas, o šiandiena tik šukės viso to….ir jo žodžiai: ,,išeinu, nepyk,,. Noriu tikėti, kad tai tik slogus sapnas….

  • Matau, kad tau tikrai sunku….Žinai, gal tu nueik pas Sofija, ji raganauja, sako, kad daug kam padeda, kreipiasi pas ją tie, kam būna labai sunku, bet ji keista, norės padės, o norės ir pro duris išstums…..va, imk, čia jos adresas – ir įbruko kažką šiugždančio į saują.

  • Vargu ar man padės….

  • Na, aš bėgu, man dar į klubą reikia spėti…Laikykis.

    Asta liūdnai šyptelėjo, linktelėjo ir vėl pasinėrė į savo ir lapų dialogą….šiukšt-šiukšt-šiukšt sunkai vildama kojas ėjo toliau.

Vakare ji prisiminė tą popierėlį , nes dienai baigiantis jos skausmas tapo dar gilesnis, širdyje tuštuma, o ausyse skambėjo lyg varpų gausmas žodžiai: išdavė, išėjo, paliko, išdavė, išdavė…….išėjo. Astai atrodė, kad galva tuoj plyš nuo to gausmo, širdis plakė, kaip pašėlusi ir staiga ji prisiminė draugės įbruktą popierėlį su adresu…. Pasigriebė paltą ir lyg pamišusi išlėkė pro duris, net pati nepajuto, kaip atsirado tamsiame senamiesčio skersgatvyje, apgraibomis surado durų skambutį, mėšlungiškai laikė ranką ant skambučio tol kol kažkas piktai riktelėjo:

  • prabusk, ko ,,užlipai,, ant to skambučio, lyg jis tavo būtų?!

    Asta iš syk atsitokėjo, balsas buvo kategoriškas, įsakmus, bet tuo pačiu lyg ir be emocijų, moteriškė nenusakomo amžiaus, nenusakomos tautybės, vis kažką burbanti po nosimi – gal mantrą, gal maldą, ar dar ką……lyg su kažkuo nematomu kalbėjosi…

  • Užeik.- Astai dar nespėjus prasižioti ko ji atėjo išgirdo atsakymą: -Tai, ko nori ,gausi, bet gerai pagalvok, ar noras tikras ir pagalvok kas yra ,,tikra,,

  • žinau, kad noriu, tegul jis grįžta….- išlemeno Asta.

  • Užrašyk savo ir jo vardą , eik neatsisukdama namo – šiandiena niekam neatsiliepk telefonu, niekam neatidaryk durų – ryt pamatysi….!

    ….Tolimi paukščių garsai kuteno bundančios iš miegų Astos ausis, durų bildesys išeinančių į darbą iš daugiabučio Astą žadino iš snūduriavimo, kol pasigirdo aršus skambutis ir beldimas į duris….,,Ką gi čia nelabasis atnešė taip anksti,,- laikrodis rodė 6.15, vėl skambutis, beldimas, kažkoks nekantrus erzelis už durų….Asta apsigobė chalatu, prišlepsėjo prie durų , beveik užmerktomis akimis atidarė:

  • Kas tau nutiko, kodėl neatsiliepei telefonu, kodėl neatidarai – išrėkė Tomas…..

  • Tai…., juk…., vakar tu sakei išeini…

  • Maža ką vakar sakiau….- atsakė suirzęs Tomas, jo balsas buvo kitoks,jis pats kažkoks linktelėjęs, nors ji visada jį matė pasitempusiu, dvelkiančiu vyriškumu, sąmojingumu…,o dabar matė vyrą lyg ir tą patį, bet tuo pačiu, lyg maišas ant pečių uždėtas, kažkoks sulinkęs….ir akys….jos atrodė aštresnės, veriančios, šaltos.

Viskas stojo į savo vietas, vėl planai, darbai, besibeldžianti gyvybė po širdimi….bet Astai su kiekviena diena darėsi vis sunkiau, Tomas buvo šalia, ja rūpinosi, bet nuo jo sklido kažkoks šaltis, kartais prasiverždavo pyktis, lyg ji savo egzistavimu jį erzintu….ir vėl atsiprašymas, vėl dėmesys…..Ta nuotaikų kaita ją sekino. Juk negali tas pats žmogus ir mylėti ir neapkęsti…

Atėjo gimdymo metas, bet Tomo šalia nebuvo, jam darbas pasirodė svarbiau už jų kūdikio atėjimą į šį pasaulį,o kai ji grižo namo, Tomas išėjo miegoti į kitą kambarį , mat jam reikia poilsio ir jį nervina kūdikio verksmas,o kartą mestelėjo: ,,jūs abu su vaiku vienodi, pradedate bliauti nežinia ko….,,

Astą šie žodžiai lyg iš miego pažadino…kodėl jis toks beširdis, kodėl jo tokia šalta širdis…? Ir ji prisiminė Sofiją, jos žodžius apie jos norą ir apie tai kas yra ,,tikra,, gyvenime. Kitą dieną palikusi vaiką mamai, ji vėl užsuko pas tą keistą moteriškę….

  • Sugrįžai? Juk jis sugrįžo….!ko nori?, – piktai burbtelėjo moteris.

  • Jis kitoks, jis bejausmis…

– O tu nori naudodama prievartą turėti ir žmogų ir jausmus? Juk bet kokia prievarta gimdo agresiją…! Aš tavęs klausiau: ar žinai ir ar skiri ,,kas yra tikra,, Prisiprašei… Dabar tempk ta kryžių septynis metus, net jeigu norėsi, kad išeitu, jis bus su tavimi…!!!Mano patarimas tau: melskis, atgailauk, gal greičiau atleidimą išmelsi ….Ar pamiršai žodžius: belsk ir bus atidaryta, prašyk ir tave išgirs, norėk ir norai pildysis…Tai va, pabeldei man, o ryte pabeldė tau, dabar turėk, jeigu suvoki savo klaidą, ir kitoms patark savo sielos žaizdas garbingai užsigydyti ir ,, nebelsti,, neaišku kam, nes neaišku kas ateis išpildyt norą.

Išėjusi į gatvę Asta suprato, kad ji net negali ir neturi teisės tos moteriškės kaltinti, nes ne Sofija jos ieškojo, tai ji pati lėkė, prašė…taip pat ne Jurgita kalta, kai davė jai tą raštelį, nes ji galėjo neiti nurodytu adresu….Ir jai pasidarė lengviau, jau vien suvokimas savo klaidos duoda teisę į jos ištaisymą, ji šyptelėjo sau ir ištarė: belsk ir bus atidaryta….

Asta nuo šiol žinos kam ir kur belsti… Šiluma ir šypsena užpildė jos širdį : GYVENIMAS PUIKUS, JIS MUS MOKO, BLOGIAU TIEMS, KAM GYVENIMAS ABEJINGAI TYLI.